Po kadaise šurmulingo šeimyninio gyvenimo tušti namai gali kelti izoliacijos jausmą ir net šiek tiek gąsdinti.
Vaikų auginimo chaose gyvenimas dažnai gali atrodyti karštligiškas, todėl gali būti, kad yra buvę akimirkų, kai ilgėjotės tuščių namų ramybės ir tylos. Tačiau kai nusėda dulkės nuo perkraustymo dėžių ir kiekvieną vakarą lieka tik jūs ir jūsų partneris, realybė gali atrodyti šiek tiek mažiau patogi, nei tikėjotės.
Pirmą kartą išleisti vaikus į mokyklą arba perkelti juos į atskirą būstą yra svarbus įvykis, kuris gali sukelti visą virtinę emocijų, vadinamų tuščio lizdo sindromu. Galite jausti nerimą dėl vaikų gerovės, džiaugtis nauju jų ir savo gyvenimo etapu, jausti nostalgiją pastariesiems 18 metų ir net šiek tiek sutrikti, kai pirmą kartą grįžtate namo. Tai gali neigiamai atsiliepti jūsų santuokiniam gyvenimui. Apie tai „Moteris ir namai” kalbėjosi su santykių eksperte ir žurnalo apžvalgininke Anna Richardson.
Kas nutinka, kai vaikai palieka tėvų namus
Po kažkada šurmulingo šeimos gyvenimo tušti namai gali sukelti izoliacijos jausmą ir net šiek tiek išgąsdinti.
Vaikų išėjimas iš namų dažnai būna lūžio taškas santuokoje, todėl natūralu, kad žvelgdami į savo partnerį galvojate: „Kas mes dabar esame?”.
Tėvystė paprastai reikalauja intensyvaus komandinio darbo. Jūs esate tame pačiame lape, žongliruojate mokyklos rezultatais, maistu ir paauglių dramomis. Nors šis bendras tikslas gali veikti kaip klijai, jis taip pat gali slėpti gilesnius nesutarimus.
Per visą šurmulį poros lengvai tampa puikiais bendraminčiais, o romantiškas ryšys lieka antrame plane.
Galimybė augti
Taigi, kai vaikai išsikrausto, lieka ne tik ramūs namai, bet ir emocinė bedugnė, kuri kaupėsi daugelį metų. Gera žinia ta, kad užuot liūdėję, šią akimirką vertinkite kaip galingą galimybę keistis.
Dažnai mus traukia partneriai, kurie padeda išsigydyti vaikystės žaizdas. Laikui bėgant neišspręstas skausmas gali nesąmoningai vėl iškilti į paviršių, o tai vėliau sukelia konfliktą. Svarbiausia yra ne vengti šio diskomforto, bet elgtis su juo smalsiai ir empatiškai.
Pokalbiai iš širdies
Paprastas, bet galingas įrankis, kurį galite pradėti naudoti iš karto, yra dialogas. Skirkite laiko pokalbiui – 20 ar 30 minučių, kai vienas iš partnerių kalba apie savo jausmus, o kitas klausosi jo nepertraukdamas.
Tuomet klausytojas visiškai nevertinant apmąsto tai, ką išgirdo, ir pripažįsta, kad šie jausmai yra tikri.
Galiausiai parodykite empatiją – pabandykite įsivaizduoti, ką jaučia kitas žmogus. Galbūt tai skamba paprastai, tačiau tai nepaprastai galinga, ir jei tai praktikuosite reguliariai, galėsite pereiti nuo emocinio atstumo prie tikro emocinio ryšio.
Kita galimybė – kas savaitę rengti „pasimatymus be darbotvarkės”. Tai gali būti pasivaikščiojimas, apsilankymas muziejuje, viktorina užeigoje – bet kas, kas nesusiję su logistika ar šeima, bet susiję su asmenybės ryšio atkūrimu.
Prisiminkite, kas jums abiem patiko prieš sukuriant šeimą. Kuo žavėjotės? Kas jus suartino? Kas jus suartino? Ką būtent… Ką mylite ir vertinate šiame žmoguje?
Nebijokite kreiptis profesionalios pagalbos. Kvalifikuotas santuokos konsultantas arba psichoterapeutas gali padėti jums išgyventi šį naują etapą, pastūmėti jus į gilesnį supratimą.
Atminkite, kad meilė ilgalaikiuose santykiuose nėra statiška, ji vystosi. Meilė, kurios ieškote, nebūtinai yra ta pati meilė, su kuria pradėjote, bet ji gali būti kažkas senesnio, išmintingesnio ir net intymesnio, jei to norite.
