Kartu ar atskirai: su kuo turėtų gyventi vyresnio amžiaus žmonės
Šiuolaikiniai psichologai dažnai propaguoja ir palaiko idėją, kad visi turėtų gyventi atskirai – vaikai nuo tėvų, tėvai nuo vaikų ir net sutuoktiniai. Tai laikoma svarbiu žingsniu kuriant asmeninę autonomiją ir sveikus santykius. Šis procesas, psichologų vadinamas „atsiskyrimu”, susijęs ne tik su fiziniu atskyrimu
būstą, bet ir laipsniškas emocinis nutolimas, padedantis ugdyti savarankiškumą, asmenines ribas ir sprendimų priėmimą be nuolatinės priežiūros. Tuo pat metu pagyvenusius tėvus, ypač jei jie lieka be poros, dažnai apima „tuščio lizdo sindromas”, jie jaučiasi neramūs ir vieniši. Prasidėjus senatvei žmonės patiria ne tik fiziologinių pokyčių, bet ir sunkumų emocinėje srityje – padidėjusį nerimą, liūdesį, kartais ekscentrišką elgesį, sumažėjusį gebėjimą prisitaikyti prie naujų situacijų.
Išėjimas iš darbo, draugų ir socialinio rato praradimas sukelia vienišumo ir izoliacijos jausmą. Štai kodėl suaugusiųjų amžiuje labai svarbi tinkama aplinka ir šilti santykiai.
Todėl nėra vieningų universalių laimės receptų šeimyniniam gyvenimui, o norint būti laimingam nebūtina gyventi atskirai. Gyvenimas kartu ar atskirai yra individualus pasirinkimas, priklausantis nuo kiekvieno asmens, šeimos ar poros asmeninių poreikių, charakterio, kultūrinių tradicijų ir konkrečios situacijos.
Svarbiausia yra ne pati gyvenimo forma, bet santykių kokybė. Vieno „recepto” nėra dėl to, kad laimingi santykiai kuriami remiantis abipusiu supratimu, savo ir partnerio poreikių suvokimu bei gebėjimu prisitaikyti prie pokyčių.
Todėl senatvė neturi vykti pagal tam tikrą scenarijų. Gyvenimas po 70 metų gali būti kitoks. Tai laikas, kai galite rinktis, su kuo būti ir kaip nugyventi savo dienas.
Gyvenimas su savimi yra svarbi vertybė
Vienatvė nebūtinai reiškia izoliaciją ar proto vienatvę. Tai gebėjimas atrasti ramybę savo draugijoje, džiaugsmą paprastuose dalykuose – pasidaryti sau kavos, skaityti neskubant, gyventi be nuolatinio išorinio pritarimo. Kaip rodo psichologiniai tyrimai, gebėjimas gyventi su savimi yra reta dvasinė dovana, suteikianti savarankiškumo ir vidinės harmonijos.
Tuščias butas gali gąsdinti ne dėl tamsos, o dėl su ja susijusių minčių. Tačiau prisitaikymas – tai mokėjimas įsiklausyti į save, kai baimė užleidžia vietą aiškumui. Vienatvė tampa laisvės erdve, kurioje galima išlikti savimi, o tai svarbu po senatvės praradimų ir streso.
Gyvenimas su vaikais – tik jei tai meilė, o ne prievolė
Gyvenimas po vienu stogu su vaikais gali būti harmoningas ir džiaugsmingas, jei jis grindžiamas abipuse pagarba, rūpesčiu ir šiluma. Kai pagyvenęs žmogus jaučiasi esąs visavertė šeimos dalis, o ne auklė ar našta, tai yra palaima. Tačiau buvimas, kuris sukelia nuovargį, nepagarbą ar jausmą, kad yra nereikalingas, yra psichologinė našta, galinti pakenkti sveikatai.Labai svarbu, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų savo erdvę su jiems būdingais daiktais ir įpročiais. Psichologai pabrėžia, kad pažįstamos aplinkos pakeitimas vyresnio amžiaus žmonėms yra didelis stresas ir susvetimėjimo šaltinis, todėl neverta ko nors aukoti dėl jaunesnių šeimos narių patogumo.
Su draugu – kai yra pasitikėjimas ir abipusė pagalba
Vis daugiau vyresnio amžiaus moterų renkasi gyventi kartu, kurdamos nedideles socialinės paramos grupes. Tokia bendruomenė – tai ne priklausomybė, o tikra draugystė, kai žmonės padeda vieni kitiems ir pripildo savo gyvenimą bendrumo, šilumos ir saugumo. Tai artumas, kai vertinamas tarpusavio supratimas, o ne ginčai.
Su anūkais – su pagarba ir tarpusavio supratimu
Anūkai dažnai į vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą įneša tikros šilumos ir nuoširdumo be nereikalingų konvencijų. Kartu vyresnio amžiaus giminaičiai neturėtų tapti tik anūkų pagalbininkais. Psichologai pataria išlaikyti supratimą, kad bendras gyvenimas teiktų džiaugsmą visiems – ir anūkams, ir seneliams.
Ne su tais, kurie atima orumą ir ramybę
Sulaukęs 70 metų amžiaus, neturėtum pasilikti kompanijoje, kurioje žeminama, negerbiama ar prieštarauja. Senatvė – tai laikas, kai reikia išsaugoti savo orumą, o ne tenkintis „patogaus” bendravimo su kitais vaidmeniu. Moksliniai tyrimai pabrėžia psichologinės gerovės senatvėje svarbą, kuri neįmanoma be pagarbos ir paramos.
Aktyvus gyvenimas ir ateitis net po 70 metų
Ekspertai teigia, kad išėjimas į pensiją nereiškia aktyvaus gyvenimo pabaigos. Vyresnio amžiaus žmonės gali ir turi planuoti savo ateitį: eiti į teatrą, dirbti kūrybinį darbą, mokytis naujų dalykų. Išlaikant susidomėjimą gyvenimu lėtėja biologinis senėjimas ir gerėja psichologinė savijauta.
Gyvenimas po 70 metų – tai ne pabaiga, o ypatingas laikotarpis, reikalaujantis supratimo, paramos ir galimybės pasirinkti savo kelią, kuriame vertinamas orumas ir vidinė ramybė.
